Ciberžolė, dar žinoma kaip indiškas šafranas, dažnai klaidingai vadinama tiesiog ciberžole. Tai labai skirtingi augalai tiek pagal savo savybes, tiek pagal šeimas, kurioms jie priklauso. Ciberžolė yra iridaceus genties augalas, o naudojamos jos dalys - stigmos. Ciberžolė yra Zingiberaceus genties augalas, o naudojamas šakniastiebis.

Ciberžolė - egzotiškas augalas, plačiai auginamas ir naudojamas tropikuose: Azijoje, Australijoje, Karibų jūros regione ir Afrikoje. Ji išsiskiria intensyvia geltona šakniastiebių spalva, nuo kurios ir kilo ciberžolės pavadinimas, kuris anglų kalba kilęs iš lotyniško žodžio terra merita, reiškiančio geltoną mineralinį pigmentą.

Indijoje ciberžolė naudojama hinduistų ritualuose šventikų drabužiams dažyti. Šioje šalyje ir Indonezijoje ciberžolės vanduo yra kosmetikos priemonė, naudojama moterų odai suteikti auksinio spindesio.

Vaistinės savybės

Ajurvedos medicinoje ir TKM (tradicinėje kinų medicinoje) ji yra pagrindinė panacėja. Tailande ja rekomenduojama gydyti galvos svaigimą, opas, gonorėją, grybelines infekcijas, atleto pėdą ir vabzdžių įkandimus. Japonijoje ji taip pat vartojama medicininiais ir kulinariniais tikslais.

Viduramžiais Europoje jis jau buvo žinomas ir vertinamas ne kaip prieskonis, o kaip dažiklis ir vaistas. Juo buvo dažomi odos gaminiai ir dažomi maisto produktai, pavyzdžiui, likeriai, sūris, sviestas ir kepiniai.

Kiek žinome, ciberžolės pavadinimą jai suteikė graikų gydytojas Dioskoridas.

Kitas šafranas (C rocus sativa ), kuris ir šiandien yra brangiausias prieskonis pasaulyje, nes 1 kg išdžiovintų šafrano žiedų gauti reikia apie 150 000 žiedų. Šafranas yra ne tropinės kilmės, o arabų ir pietų Europos kilmės, į Europą jis pateko arabų prekybos keliais.

Kadangi ciberžolė buvo labai geidžiamas prieskonis, taip pat ir tekstilės pramonėje, ją buvo įprasta padirbinėti. Buvo įprasta, kad padirbinėtojai būdavo sudeginami kartu su visomis padirbtomis prekėmis. Tačiau tik nuo XX a. septintojo dešimtmečio prasidėjo išsamesni ciberžolės tyrimai.

Aprašymas ir buveinė

Yra daug ciberžolės veislių, tačiau mus gydomaisiais tikslais domina C. longa. Ji dar vadinama ciberžole, geltonuoju imbieru. Tai žolinis daugiametis augalas su ilgomis šoninėmis šakomis. Ilgi, elipsiški ir smailūs, apie 50 cm ilgio lapai, geltoni žiedai su šviesiai žaliais taurėlapiais ir rožiniais žiedlapiais kūgio formos žiedyne. Iš šakniastiebioDauginasi šakniastiebių dalimis, turinčiomis pumpurus (akutes), mėgsta derlingą ir gerai drenuotą dirvožemį. Prisitaikęs prie vietos, plinta, nes pagrindinis šakniastiebis išleidžia daugybę šoninių šakniastiebių. Derlių reikėtų skinti tada, kai augalas netenka antžeminės dalies, po žydėjimo. Tuo metu šakniastiebiai turi intensyvių geltonų pigmentų.

Sudėtis ir savybės

Veiklioji sudedamoji dalis yra kurkuminas, turintis stiprių antioksidacinių savybių. Jis pasižymi ryškiu priešuždegiminiu poveikiu, kuris labai veiksmingas gydant reumatinį skausmą ir reumatoidinį artritą.

Jis didina tulžies išsiskyrimą, padeda metabolizuoti riebalus. Jis saugo kepenis, virškinimą, mažina kraujo krešėjimą, veikia priešvėžiškai ir yra viena geriausių priešuždegiminių medžiagų daržovių karalystėje.

Kad kurkuminas būtų geriau įsisavinamas, į ciberžolę visada reikėtų įdėti žiupsnelį juodųjų pipirų. Ji taip pat yra priešgrybelinė, antivirusinė, antibakterinė ir hipoglikeminė priemonė.

Išoriškai jis puikiai gydo žaizdas, ypač esant Staphylococcus aureus.

Maisto gaminimas

Vienas pagrindinių kario ingredientų, lemiantis geltoną spalvą, naudojamas padažams, garstyčioms, sviestui ir sūriui dažyti. Puikiai dera su ryžių patiekalais, sultimis, jūros gėrybėmis, kiaušiniais ir kt.

Nuotraukos: Fernanda Botelho

Ar jums patiko šis straipsnis? Tada skaitykite mūsų žurnalą, prenumeruokite "Jardins" kanalą "Youtube" ir sekite mus "Facebook", "Instagram" ir "Pinterest".